Antrajai dainuojamosios poezijos bangai būtų galima priskirti Vytauto Kernagio “Dainos teatrą“. Vytautas Kernagis, vienas lietuviškojo folko pionierių, po ilgų ieškojimų pagaliau subūrė savo grupę. Pakvietė į komandą puikų aranžuotoją melodijų kūrėją Andrių Kulikauską, kuris jau buvo vadovavęs filharmonijos ansambliui “Vilniaus aidai“, Marijų Šnarą, taip pat pirmosios bangos bardą, ir ši grandis laikėsi ant vienos ašies. Buvo mėginama vaizdais ir veiksmais įprasminti muziką. Debiutinė “Dainos teatro“ programa “Kur giria žaliuoja“ daugiausia buvo užpildyta lietuvių bardų (dainių) kūryba – išplėtota, orkestruota, profesionaliai pritaikyta atlikti dideliam sąstatui. Reikia pasakyti, jog antrojoje savo programoje jis jau nesiryžo taip plačiai grįžti prie buvusio žanro. Salės nebežadėjo anšlagų, nors į Vytauto Kernagio koncertus klausytojai dar ėjo. “Dainos teatrui“, kaip filharmonijos vienetui, reikėjo suktis iš padėties, būti ekonomiškai naudingam, groti tam, kad pritrauktų klausytoją ir išlaikyti biurokratinį aparatą. Kernagis buvo žiaurus ir atviras. Kitoje „Dainos teatro“ programoje jie vaidino apsirengę ligonių pižamomis, o scena atrodė tarsi – „durnyno“ palata. Tai buvo tiesos sakymas: visi juokėsi iš kvailiojančių muzikantų, o tuo pačiu ( kartais nė neįtardami) ir iš pačių savęs. Kernagis buvo Didis Juokdarys, galėjęs sakyti Raudonajam Kryžiui, kad šis nuogas. “Dainos teatro“ dainos dar ir dabar neretai nuskamba Lietuvos komerciniame radijuje. O juk “Dainos teatro“ ištakos - kabaretas “Tarp girnų“, Suraučiaus komanda, kuri padėjo Kernagiui bliuzuoti ironiškas dainas, naujoviškai transkribuoti Dolskį. “Dainos teatras“ yra savotiškas fenomenas lietuvių kultūroje. Tarsi bandymas nutiesti tiltą tarp dainuojamosios poezijos ir estradinės muzikos.