Aš - t.y. Vytautas V.Landsbergis - gimiau gūdžiais sovietinės okupacijos metais Vilniuje, muzikologo Vytauto ir pianistės, Sibiro tremtinės Gražinos šeimoje. Vaikystėje lankiau Vilniaus vaikų darželį Raudonosios Armijos prospekte. Baigęs darželį, labai norėjau eiti dirbti Kauno zoologijos sodan direktoriumi, bet tėvai neleido, sakė – per jaunas. Tad norom nenorom teko lankyti Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą. Pirmieji eilėraščiai buvo dedikuoti fizikos mokytojai ir užrašyti ant egzamino lapo per bandomąjį abitūros egzaminą - mat poeziją jau tuomet išmaniau kur kas geriau, negu fiziką... Fizikos mokytoja šias literatūrines kančias įvertino ketvertu (pagal penkiabalę tuometinę vertinimo sistemą). Vėliau Vilniaus Universitete baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą – ta kalba ir šiandien laisvai bendrauju bei kuriu eiles, scenarijus, esė ir pasakas... Dar vėliau studijavau kino režisūrą Tbilisio teatro institute Gruzijoje, bet mokslų nebaigiau, nes ten prasidėjo pilietinis karas… Buvau tebaigęs pusketvirto kurso, tad teko važiuoti mokytis kitur - pas J.Meką Niujorke jo Anthology Film Archives, dar vėliau Lenkijoje - pas K.Kiesliovskį ir K.Zannussį. Kai Lietuvoje buvo atgauta Nepriklausomybė bei prasidėjo Atgimimas, pradėjau kurti archyvinius tautinius filmus apie šviesius Lietuvos žmones – partizaną Juozą Lukšą Daumantą, diplomatą Stasį Lozoraitį, krepšininką Arvydą Sabonį, skulptorių Vilių Orvidą, režisierių Joną Meką, poetus Henriką Nagį, Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę bei kitus iškilius lietuvių kultūros veikėjus… Per penkiolika kinematografinės kūrybos metų pavyko sukurti penkiolika dokumentinių filmų, o 2002 metais ir pirmą vaidybinį filmą vaikams „Jonukas ir Grytutė“. Lietuvoje išleista virš dešimties knygelių vaikams – “Rudnosiuko istorijos”, “Pasakos-nepasakos”, “Obuolių pasakos”, “Angelų pasakos”, “Arklio Dominyko meilė” ir “Pelytė Zita” ir t.t.. Dar trys poezijos knygelės, o įvairiuose Lietuvos teatruose pastatyti devyni spektakliai – dauguma pagal savo paties pasirašytas pjeses. Dabar dažniau gyvenu provincijoje – Anykščiuose, turiu penkis vaikus, tris anūkus... Čia gyvendamas rašau knygas vaikams, žiūriu pro langą arba einu su vaikais prie Šventosios upės pažiūrėti, kaip seklumoje prie salos tupi gervė ir gaudo žuvis. Galų gale jaučiuosi taip, lyg būčiau koks nors Anykščių Zoologijos sodo direktorius. paimta iš DELFI.LT 2006-09-13